Seniai, seniai…

Žemės planetoje gyveno didelė galinga tauta, kuri vadinosi SARMATIJA. SARMATAI, matydami gamtos tobulybę įžiūrėjo Dievą kiekvienoje žolelėje, kiekviename medžio lapelyje, kiekvienoje gyvoje būtybėje, žvaigždėse ir saulėje bei visuose gamtos reiškiniuose. Gyveno jie puoselėdami DARNĄ su savimi ir juos supančiu pasauliu. Kad nepakenkti savo aplinkai – jie nestatė betoninių statinių, neteršė savo oro išmetamomis dujomis ir nenuodijo geriamo vandens chemikalais. Pagarbiai stebėjo gamtą ir švęsdavo jos ciklų šventes: Jorę, Rasas, Lygiadienį,ir Kūčias (kai saulė pasuka vasaros link “pagimdydama naują gyvybę gamtoje”, atnešdama naują šilumą ir gėlių žydėjimo metą). Augino sarmatai bites, dovanojo jas draugams tuo pavadindami juos bičiuliais. Išmanė kiekvienos žolelės galią išgydyti žmogaus ar gyvūno negalavimus. Žmones, sukaupusius daug žinių apie fizinio ir dvasinio pasaulių glaudų ryšį jie vadino ŽINIUONIAIS. Juos gerbė ir jais pasitikėjo. Kūrendavo šventą ugnį prie kurios kiekvienas galėdavo ateiti susikaupti, pamąstyti apie savo dvasinius siekius ir prireikus sužinoti atsakymus į rūpimus klausymus.

Kitoje pasaulio vietoje grupė žmonių, trokštančių tapti vieninteliais Dievo “vietininkais” žemėje, įbauginti kiekvieną ir taip užvaldyti pasaulį, sukūrė planą kaip sunaikinti SARMATIJĄ, suskaldyti ją dalimis ir kontroliuoti kiekvieną žmogų nuo jo gimimo iki mirties. Užgrobdami kaimą po kaimo, žudydami vyrus, moteris ir vaikus jie ėmė “skleisti dievo žodį”. Norėdami sunaikinti per amžių amžius sukauptas SARMATŲ žinias, visus žiniuonius ir žiniuones jie sudegino ant laužų apšaukdami juos raganiais ir raganomis. Žiaurių represijų pagalba per 500 metų jiems pavyko priversti dalį pasaulio pradėti gyventi pagal jų įvestą kalendorių, kuris tėra fizinių kūnų judesio erdvėje skaitliukas ir koncentruoja žmonių sąmonę ties fiziniu pasauliu bei atskiria visus nuo dvasinio pasaulio. Kiekviename kaime pastatė pilį su kryžiumi ant stogo pavadinimu “Bogzshycia” (Dievo buveine) ir prievartos keliu suvarė visus kaimiečius atgailauti už nepadarytas nuodėmes įskiepydami amžiną kaltės jausmą, kuris atima galimybę pačiam kurti savo gyvenimą ir paverčia visus įbauginta mase laukiančia “pagalbos iš aukščiau”. Pareikšdami, kad Dievas gyvena tik jų statytuose blizgučiais papuoštuose nameliuose ir atskirdami gamtos dalis nuo pačios gamtos, jie tapo monopoliniais muitininkais, kurie “vieninteliai gali kalbėtis su Dievu”. Tik gimusius vaikus nedelsiant įrašydavo į savo klastingą sektą kol vaikai dar nepradėjo patys mąstyti, kalbėti ir dar neturi galimybės pasirinkti patys. Nepamirštami už tai dar ir mokestį paimti. Privertę žmones ateiti pas juos ir per “išpažintį” į ausį išsakyti slapčiausias savo mintis ėmė kontroliuoti informaciją apie kiekvieną. Žmonės ėmė jiems mokėti duoklę už visus svarbius gyvenimo įvykus – sutuoktuves ir laidotuves. Kad sarmatai pamirštų savo tikrąją pasaulėžiūrą “Dievo vietininkai” visoms sarmatų gamtos šventėms priskyrė melagingas reikšmes.

SARMATAI pasmerkė “Dievo vietininkus” už jų veiksmus ir pavadino juos BESARMAČIAIS. Bėgo šimtmečiai, Besarmačiai užgrobinėjo sarmatų žemes, kol liko nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros. Susirinko sarmatų žiniuoniai sušaukė stipriausių vyrų kariauną, pašventino ją savo “Lietomis” (krivūlėmis) ir pavadino dalinį kovai prieš Besarmačius LIETUVA. Šis dalinys atsilaikė 300 metų ir…

Deja Besarmačiams pavyko okupuoti visą SARMATIJĄ, bet tikroji žmonių gyvenančių šventoje žemėje pasaulėžiūra liko gyva jų dainose, tautosakoje ir svarbiausia kraujyje. Prabėgus 700 metų išaušo diena kai naujos SARMATŲ kartos ėmė busti iš letargo miego. Jie gimė tapti laisvais, išsivaduoti iš baimės pančių ir laisvėje atrasti meilę. Giliai viduje jie jautė, kad “Dievo vietininkų” žodžiai persmelkti melu. Jie jautė, kad bandoma įskiepyti jiems Dievo baimė ir visa eilė apribojimų prieštarauja laisvai jų prigimčiai. Jie pastebėjo, kad tik atsidūrus vienui vieniems su gamta jų sielas užplūsdavo džiaugsmas. Jie suprato, kad jie gimė džiaugtis, mylėti, mylėtis, šokti ir nieko nebijoti. “Dievo vietininkai” pajutę savo valdymo tūkstantmečių pabaigą ėmė pykti ir nervuotis. Ėmė plūsti jaunąją kartą, vadinti juos neišmanėliais, lyginti juos su laukiniais, kuokomis apsiginklavusiais žmonėmis vėl ir vėl bergždžiai kartodami nebeveiksmingas pasenusių istorijų citatas… bet niekas jau nebepadėjo. PRASIDĖJO NAUJAS AUKSO AMŽIUS IR ŽMONĖS VĖL PRISIMINĖ KAD DIEVAS YRA VISUR IR VISADA IR ĖMĖ GERBTI VISUS JO PASIREIŠKIMUS TIEK SAVYJE TIEK SAVO APLINKOJE IR GYVENO JIE MEILĖJE LAISVI PER AMŽIUS… AMEN.

perpasakota ir perrašyta iš nežinomų pradinių šaltinių…

Straipsnys copy/paste iš A.Mamontovo dienoraščio. Neturiu ką pridurti. Visą tai žinojau, bet taip gražiai ir tikslingai nesu dar niekur girdėjus ar skaičius.